viltingas

viltìngas, -a adj. (1) DŽ, KŽ, vìltingas (1) J 1. S.Dauk teikiantis vilčių, kupinas vilties, daug žadantis: Viltìnga šypsena NdŽ. Viltingos svajonės apgauna lyg gražūs sapnai J.Jan. Viltingas pavasaris prikėlė žmones E.Miež. Nustebę valstiečiai lydėjo jį akimis su viltinga nerimastim širdyse V.Myk-Put. Tik tada galima ryžtis neviltingiems žygiams ir laimėti, kada žmogus paniekina visus sveiko proto prieštaravimus P.Vaičiūn. Katalikų filosofija tampa viltingiausia mokslinės pasaulėžiūros atrama S.Šalk. Viltingasis žmogus, optimistas, visumet pasilieka tokiu, nors ir neįvyktų tatai, ko laukia Vd.

viltìngai adv. BŽ262, DŽ, KŽ; Sut: Viltìngai nuteikti NdŽ. Mergina sustoja, viltingai žiūri į policininką L.Dovyd. Kai tik audra pakils, kai sutems, ima gausti viltingai varpai K.Brad.

2. J vylingas, apgaulingas; klastingas: Oi kas gi tau reik daryti už viltingus žodelius? LTR(Brž). Jie vedimą savo reikalų paves svetimiems arba viltingiems išgamoms prš.